Jų buvo daugiau nei tikėjomės. Daugiau už skaičių 170, kurį vis minime, nes tiek metų seniausiai Klaipėdos mokyklai. Gerokai daugiau ir už 420 – kitą skaičių, ženklinantį garsaus baroko poeto Simono Dacho jubiliejinius metus. Daugiau už abu skaičius kartu sudėjus… Šimtų šimtai žalių mažų pušaičių turbūt ženklino ne tik metus, ne tik skaičius, bet ir kasdienę mūsų bendrystę, prasmingą mokytojo ir mokinio ryšį, draugystę, pamokas gamtoje.
Ir kai kada nors iš viršaus, keliaudami į tolimus pasaulius, žvelgsime į savo gražųjį kraštą, žinosime, kad vienas mažas smaragdinės spalvos žemės lopinėlis yra mūsų rankų ir mūsų širdžių stebuklas. Kai grožėsimės išlakiomis pušimis, kurių šakos dangų siekia, prisiminsime, kad jų šaknys čia – žemėje, suprasime, kad mažas augalėlis dideliu medžiu virsta tik prižiūrimas, mylimas, globojamas. Tokie gražūs bus ir vaikai – užaugs kaip ir tos pušys, suvešės jų gyvenimas, kaip ir tas miškas, kurį kartu sodinome jubiliejiniais – 2025-aisiais metais! Mokytojai dėkoja jums, vaikai, kad kartu gali daryti prasmingus ir gražius darbus!
